Vytautas Valatka (1965 – 1971 m.)

Vytautas Valatka (1965-1971 m.)Esu gimęs 1928 m. liepos mėn. 25 d. Suvalkijoje (Marijampolės raj., Pineiškių kaime), valstiečių šeimoje. Turėjau du brolius, o pats buvau trečiasis. Audringais 1940 m. man buvo įteiktas pradinės mokyklos baigimo pažymėjimas. Grįždamas po iškilmių, pirmą kartą pamačiau kitos valstybės tankus…
1944 m. baigiau Veiverių gimnazijos 4 klases. Jau svajojau apie mokytojo darbą. Pasirinktas kelias mene nuvedė į Kauno mokytojų seminariją. Įgijęs pradinės mokyklos mokytojo kvalifikaciją, išėjau į pedagoginio darbo dirvonus. Pirmoji mano darbovietė – Alvito progimnazija. Pareigos – direktorius. Po penkių darbo mėnesių prasidėjo trejus metus trukusi tarnyba kariuomenėje. Ją baigęs, dirbau Kazlų Rūdos rajono mokyklose.
1957 m. tapau Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju, atsakingu už švietimą, kultūrą, socialinius klausimus.
1962 m. pradėjau dirbti Prienuose.
Administracinis darbas niekada manęs netraukė ir svajojau grįžti į mokyklą.
Nuo 1965 m. iki 1971 m. dirbau Prienų vidurinėje mokykloje direktoriumi, nors šių pareigų netroškau. Pedagogų kolektyve buvo daugiau kaip 30 mokytojų. Tai daugiausia vyresnio amžiaus žmonės. Kolektyvas jau iš anksčiau buvo sutelkęs dėmesį į mokinių, ypač vyresniųjų klasių, parengimą mokytis aukštojoje mokykloje. Ir šiuo požiūriu mokykla buvo pasiekusi neblogų rezultatų.
Auklėjimo srityje jau tada bodėjomės kai kuriais “- izmais” ir didesnį dėmesį skyrėme humanistinių idėjų skiepijimui.
Per šešerius darbo metus man, kaip mokyklos direktoriui, teko du kartus aiškintis mokinių auklėjimo klausimais aukščiausiu rajono lygiu – LKP RK biuro posėdyje. Pirmą kartą bausmė buvo žodinis papeikimas, antrą kartą – rašytinis…
Į mokytojų įsitikinimus ir pasaulėžiūrą žiūrėjau liberaliai: nė vienam pedagogui buvo keliamos pretenzijos ar daromos pastabos ideologiniais klausimais.
Aš, kaip žmogus, dirbęs įvairiose pareigose, buvau vertinamas įvairiai. Už teisingus priekaištus esu ir buvau dėkingas. Kai kas tvirtina, kad esu pareigingas, teisingas ir darbštus… Jeigu turiu šiek tiek pareigingumo ir teisingumo, tai už juos esu dėkingas savo mamai, kuri nuo mažų dienų skiepijo šias savybes. Jeigu aš ne tinginys, tai čia mano tėčio nuopelnas.

V. Valatka
1992 m.

Pagrindinis V. Valatkos, kaip direktoriaus, bruožas – pagarba eiliniam mokytojui. Prie jo visi jautėsi vienodai lygūs ir reikalingi mokyklai. Per posėdžius jis nieko neliepė, neįsakinėji, nekritikavo, nebarė, nepeikė, tik teiravosi visų nuomonės vienu ar kitu klausimu. Atrodė, kad mokyklą valdė ne jis, o visas kolektyvas. Direktorius visų kantriai išklausydavo ir pasielgdavo taip, kaip visi nuspręsdavo. Direktoriaus vienas iš pagrindinių uždavinių buvo ugdyti asmenybes. Kolektyvo orumo, draugiškumo jis siekė, saugodamas mokytojus nuo miesčioniškumo, dvasinio menkumo.
Direktoriaujant V. Valatkai buvo pasiekta harmonija tarp pamokinio ir užklasinio darbo. Buvo gerbiama pamoka. Iš jos niekas neišleidinėjo į jokius susirinkimus rajono mastu ar į repeticijas.
Auklėjimo konfliktus spręsdamas, visada buvo mokytojo pusėje.
Niekad nieko kategoriškai neteigė ar neneigė. Buvo be galo taktiškas ir geranoriškas.