Skubėjom, skubėjom, skubėjom…

Skubėjom užaugti, skubėjom viską sužinoti, suprasti, patirti, pavyti ir pralenkti laiką, užbėgdami net sau už akių…

O tame skubėjimo greitkelyje mes dažnai klupdavome, nesusigaudydami savo žodžiuose ir mintyse, savo keistuose poelgiuose, savo naiviame pasaulyje. Bet šalia mūsų buvote Jūs, mūsų brangūs mokytojai. Jūsų švelnus, o kartais ir griežtas žodis, Jūsų reiklumas, Jūsų meilė mus vėl įvesdavo į tą kelią, kuris vadinamas gyvenimu.

Ir jeigu po daugelio metų mes vėl norėsime ištarti: „O rudens vėjau, atpūsk man rugsėjį“, – tai už tai būsim dėkingi tik Tau, mokytojau.

Ačiū už visus kartu praleistus metus.

Abiturientai