In Memoriam Anarsija Adamonienė

1930 02 25–2019 08 26

Dar pusmetis ir vasario 25-ąją būtume šventę gražų jubiliejų – 90 metų… „Neikit pas mane per jokius gimtadienius, nedrįskit pirkti dovanų, nepriimsiu“, – rodos, ir dabar skamba griežtas mūsų mokytojos ir kolegės balsas. Tiesa, dovanojamas knygas ji priimdavo, nes jos buvo pačios artimiausios ir ištikimiausios jos bičiulės net ir tada, kai akys visai atsisakydavo matyti raides. Literatūra ,kitų parašyta, jos pačios rašoma, kitiems perduodama mokant skaityti ir suprasti kūrinį, buvo tikrasis mokytojos Anarsijos Adamonienės gyvenimas. Ir dabar girdžiu ją, aiškinančią, kaip atskirti tikrą ir popsinę literatūrą S. Nėries poezijoje. Sovietiniai laikai, klasikės kūryba, o mes mokomės atpažinti tikros poezijos žybsnius ir greta – grafomanišką frazę. Drąsu. Profesionalu.
Nuo 1949 metų Anarsija Adamonienė pradėjo dirbti mokytoja ir dirbo… iki šių metų rugpjūčio 26-osios… 70 metų darbo stažas … Ir visai nesvarbu, kad į šį laiką įsiterpia ir mokslai Vilniaus universitete, ir darbas Prienų švietimo skyriuje, ir kruopščiausiai, su didžiausiu pasiaukojimu kurtas atgimusios „Žiburio“ gimnazijos muziejus, ir tada, kai užvėrė mokyklos duris, straipsnių, naujausios literatūros recenzijų rašymas, knygų apie Prienų kraštą ir kūrybos almanachų rengimas… Argi tai nėra mokytojo darbas? „Nedidelis menas pasenti, menas – įveikti senatvę“, – sako mokytojos mylėtas ir dažnai vokiškai cituotas Johanas Volfgangas Gėtė.
Teko girdėti sakant, kad mokytoja Anarsija turėtų tapti sektinu pavyzdžiu kitiems mokytojams, lituanistams.
Ar ne per aukšta kartelė? Ar įmanomas toks gyvenimas netvariame, pakitusių vertybių pasaulyje? Kaip likti tokiai – tiesiai, atvirai, negailinčiai savęs auginant ir nuosekliai, be kompromisų auklėjant savus ir svetimus vaikus, kukliai ir oriai, mylinčiai žmones savo keista meile, kada labiau pabara nei paglosto, daugiau reikalauja nei žiūri pro pirštus? Kaip išsilaikyti tokiai per tuos ilgus 70 metų? Ir kaip mums siekti tokio gyvenimo?
Šventajame Rašte sakoma: „Kiekvienas tegul aukoja kaip yra širdyje nutaręs, negailėdamas ir tarsi verčiamas, nes Dievas myli linksmą davėją“. Mokytoja Anarsija Adamonienė dosniai dalijo save kitiems nesigailėdama, nelaukdama jokių padėkų. Ir dar – būdami jos auklėtiniais ar mokiniais, mes ne kartą esame jai pagadinę kraujo, tačiau nė karto nepatyrėme keršto. Tik vėliau tą pradedi suprasti ir vertinti kaip aukštos moralės pavyzdį. Ačiū Mokytojai už visas – ne tik literatūros, bet ir gyvenimo – pamokas.

Buvusių mokinių ir kolegų vardu – Nijolė Šervenikaitė