In memoriam Vytautui Valatkai

Aš liksiu mylinčiųjų širdyse, pavirtęs neišnykstančia dvasia.
Ir man nelemta tapt mirties dūlėsiais.
Mikelandželas Buonarotis

Visai neseniai, liepos 25 d., Prienų I-osios vidurinės mokyklos (Prienų „Žiburio“ gimnazijos) Direktoriui Vytautui Valatkai sukako devyniasdešimt. Jubiliatą sveikino ne tik artimieji, bet ir buvę kolegos, mokiniai, Prienų bendruomenės atstovai.
Gruodžio 18 d. eidamas 91-uosius metus Direktorius Vytautas Valatka mirė.
Apie save Vytautas yra pasakojęs: „Esu gimęs 1928 m. liepos 25 d. Suvalkijoje (Marijampolės raj., Pineiškių kaime), valstiečių šeimoje. Turėjau du brolius, o pats buvau trečiasis. Audringais 1940 m. man buvo įteiktas pradinės mokyklos baigimo pažymėjimas. Grįždamas po iškilmių, pirmą kartą pamačiau kitos valstybės tankus…
1944 m. baigiau Veiverių gimnazijos 4 klases. Pasirinktas kelias mane nuvedė į Kauno mokytojų seminariją. Įgijęs pradinės mokyklos mokytojo kvalifikaciją, išėjau į pedagoginio darbo dirvonus. Pirmoji mano darbovietė – Alvito progimnazija. Pareigos – direktorius. Po penkių darbo mėnesių prasidėjo trejus metus trukusi tarnyba kariuomenėje. Ją baigęs, dirbau Kazlų Rūdos rajono mokyklose.
1957 m. tapau Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju, atsakingu už švietimą, kultūrą, socialinius klausimus.
1962 m. pradėjau dirbti Prienuose.
Administracinis darbas niekada manęs netraukė, vis svajojau grįžti į mokyklą.
Nuo 1965 iki 1971 m. dirbau Prienų vidurinėje mokykloje direktoriumi, nors šių pareigų netroškau.
Aš, kaip žmogus, dirbęs įvairiose pareigose, buvau vertinamas įvairiai. Už teisingus priekaištus buvau dėkingas. Kai kas tvirtina, kad esu pareigingas, teisingas ir darbštus… Jeigu turiu šiek tiek pareigingumo ir teisingumo, tai už juos esu dėkingas savo mamai, kuri nuo mažų dienų skiepijo šias savybes. Jeigu aš ne tinginys, tai čia mano tėčio nuopelnas.“
Direktoriaus Vytauto Valatkos bruožas – pagarba eiliniam mokytojui. Prie jo visi jautėsi vienodai lygūs ir reikalingi mokyklai. Per posėdžius jis nieko neliepė, neįsakinėjo, nekritikavo, nebarė, nepeikė, tik teiravosi visų nuomonės vienu ar kitu klausimu. Atrodė, kad mokyklą valdė ne jis, o visas kolektyvas. Direktorius visus kantriai išklausydavo ir pasielgdavo taip, kaip visi nuspręsdavo. Jam buvo svarbu ugdyti asmenybes. Kolektyvo orumo, draugiškumo jis siekė saugodamas mokytojus nuo miesčioniškumo, dvasinio menkumo. Jis niekad nieko kategoriškai neteigė ar neneigė. Buvo be galo taktiškas ir geranoriškas.
Mūsų – buvusių mokinių ir kolegų – atmintyje visada išliks tauri, šviesi pareiginga ir savo darbui atsidavusi Direktoriaus Vytauto Valatkos asmenybė.